1. Virtualaus visuomeninio rezistencijos ir laisvės kovų muziejaus idėja ir atsiradimo istorija
Šis virtualus visuomeninis muziejaus yra iš visuomenės gelmių ateinanti pagalba lokalinėms viešojo administravimo institucijoms, kurios formaliai vykdo savarankiškas ir valstybės priskirtąsias savivaldos funkcijas, ir kurios dėl pastovaus lėšų trūkumo būtiniausioms reikmėms, negali pasirūpinti vietinių žmonių rezistencijos ir laisvės kovų istorijos surinkimu ir išsaugojimu ateities kartoms.
Apžvelgus visos Lietuvos situaciją, galima padaryti išvadą, kad vietiniai rezistencijos ir laisvės kovų muziejai atidaryti ir sėkmingai veikia ten, kur gyvena ir savarankiškai kaupia kovų už Lietuvos laisvę istorijos faktus pareigybėmis ir darbo vietomis neįpareigoti vietinės bendruomenės atstovai – buvę politiniai kaliniai ir tremtiniai, jų tremtyje ir jau grįžus į Lietuvą gimę vaikai ir vėlesnių kartų palikuonys.
Panevėžys, kuris dėl nuo seno pro jį einančios geležinkelio linijos pokario metais buvo tapęs trėmimų į Sibirą ir vežimo į politinių kalinių kalinimo vietas Kazachstane (Karagandą, Džezkazganą, Balchašą, Spaską ir kitus), Kolymoje (apie 200 kalinimo vietų) ir kitus lagerius, vieta, yra geriausias minimos situacijos pavyzdys. Tačiau Panevėžyje susidariusios aplinkybės parodė, kad tokio muziejaus egzistavimas gali baigtis, nes patalpos, kuriose eksponuojami sukaupti tremties ir sovietinių lagerių kalinių gyvenimą bylojantys daiktai ir aprašymai, staiga gali tapti labai reikalingi kitokio pobūdžio patalpų savininkų veiklai.
Ilgus metus Panevėžio Vyskupijai priklausiusiame name Sodų gatvėje, kuriame nuo pat bažnyčios grąžinimo tikinčiųjų bendruomenei 1990-aisiais m. gyveno Švenčiausios Trejybės bažnyčios kunigai, ir, kurį visi panevėžiečiai vadino „Žaliuoju namu“, buvo eksponuojami Panevėžio krašto buvusių politinių kalinių ir tremtinių sunešti asmeniniai daiktai, bylojantys apie šiame krašte gyvenančių Lietuvos patriotų rezistencinę ir laisvės kovų praeitį. „Žaliojo namo“ savininkai už naudojamas patalpas neėmė nuomos mokesčio, patys padengdavo ir patalpų eksploatavimo išlaidas, kurios intensyvėjant buvusių politinių kalinių ir tremtinių organizacijų veiklai, vis augo, nes tose patalpose buvo pradėta vykdyti nukentėjusių nuo okupacijos rėžimo dokumentų priėmimo ir pažymėjimų išdavimo veikla. Atsiradus papildomoms politinių kalinių ir tremtinių visuomeninių organizacijų funkcijoms, pastato priežiūros lėšų miesto Savivaldybė negalėjo skirti dėl nepalankių tokiai situacijai spręsti Lietuvos Respublikos įstatymų. Esamą padėtį reikėjo taisyti, nes „Žaliojo namo“ stovis sparčiai blogėjo. Tačiau vietiniai politikai, nepraleidžiantys progos viešai deklaruoti savo patriotinių šaknų, apsiribojo pasakymu, kad nieko pakeisti negalima ir šiuo atveju palankaus sprendimo nebus. Todėl po 2000-ųjų metų, kai miesto valdžia, nepasitarusi su politinių kalinių ir tremtinių organizacijomis, nusprendė, kad geriausiai būtų visuomeninio rezistencijos ir laisvės kovų muziejaus eksponatus perkelti į kuriamą Sąjūdžio muziejų – vietinio Kraštotyros muziejaus filialą, dalį eksponatų išsinešiojo juos atnešę panevėžiečiai.
Tokį jų pasirinkimą, pirmiausiai, lėmė patalpų naujoje vietoje trūkumas ir tai, kad Sąjūdžio muziejuje, kuriame buvo nušviečiama XX amžiaus pabaigos naujojo Lietuvos atgimimo periodo organizacijos – Lietuvos Sąjūdžio veikla, tuo metu nebuvo galimybių kaupti ankstesnio Lietuvos istorijos periodo – pokario rezistencijos ir pasipriešinimo sovietinei okupacijai asmenybių ar jų šeimų istorijas, nes trūko ne tik vietos, bet ir tokį darbą tinkamai dirbti gebančių specialistų. Panevėžio miesto savivaldybei pavaldaus Kraštotyros muziejaus struktūra buvo nepakankama net esamoms funkcijoms vykdyti, o „atsiradusiai“, nors ir nenaujai sričiai koordinuoti finansinių ir žmogiškųjų resursų teko ieškoti paties Kraštotyros muziejaus ištekliuose. Papildomai vietos politikai „nuleido“ muziejui spręsti „gyvojo eksponato“ – Panevėžio politinių kalinių ir tremtinių choro „Likimai“ problemą. O tuo metu vis daugiau sovietinės okupacijos žvėriškumo liudytojų atgulė amžinojo poilsio, nepalikdami galimybių pasiekti jų istorinio palikimo, sužinoti jų asmeninių istorijų, iš kurių, tarsi iš mažyčių gintaro gabalėlių lipdoma šiandieninė mūsų nepriklausoma Tėvynė.
Taip iki šių dienų politinių kalinių ir tremtinių organizacijos negalėjo atkurti Panevėžio krašto rezistencijos ir laisvės kovų muziejaus, nes vietinė valdžia „nerasdavo“ tinkamų patalpų ar palankios teisinės bazės. Į visus politinių kalinių ir tremtinių organizacijų kolegialiai pasirašytus ir pavienius prašymus buvo atsakoma mandagiai, bet nesuteikiant vilties, kad reikalai pajudės.
Paskutinis bandymas gauti Panevėžio krašto rezistencijos ir laisvės kovų muziejui reikiamas patalpas įvyko 2017-aisiais metais, kai vadovavimą Panevėžio formalioms ir neformalioms politinių kalinių ir tremtinių organizacijoms perėmė antroji tremtinių karta – gimę tremtyje ir buvusių politinių kalinių palikuonys. Kreipimosi į Panevėžio miesto valdžią rezultatas – deja, koks pat, kaip ir prieš 18 metų – patalpų nėra!
Todėl, suprasdami, kad bėgantis laikas „naikina“ mūsų visų istoriją, mes patys – gimusių tremtyje tremtinių karta ir kovotojų už Lietuvos laisvę palikuonys siūlome išeitį ne tik Panevėžio miestui, bet ir visai Lietuvai! Tai – virtualus visuomeninis muziejus, kuriam nereikia fizinės vietos ir kurį vertingiausiais „eksponatais“ gali papildyti visi, kurie nori, kad jų šeimų ir/ar giminių asmeniniuose archyvuose saugomi neatrasti Lietuvos istorijos lobiai ne tik taptų prieinami ateities kartoms, bet dar šiandien pasauliui liudytų pokario lietuvių tautos patriotizmą, geranoriškumą bei toleranciją.
Idėjos įgyvendinimo pradžioje virtualaus muziejaus pavadinime buvę žodžiai „Panevėžio krašto“ renkant medžiagą, pildant koncepciją ir kuriant „muziejaus“ struktūrą, nebeatspindėjo istorinės tikrovės. Kai kurie iš Panevėžio krašto kilę laisvė kovotojai dėl sovietmečiu galiojusios politikos – neleisti politiniams kaliniams ir/ar tremtiniams grįžti į gimtinę, formaliai teigiant, kad turi būti grįžtama į tą vietovę, iš kurios išvežė į bausmės ar tremties vietą, negalėjo įforminti savo sutuoktinių ir vaikų, kurie buvo gimę tremtyje. Po įkalinimo lageriuose pabaigos dažnas politinis kalinys neturėjo teisės iš karto grįžti į Tėvynę, nes papildomai turėjo pragyventi tremtyje (dažniausiai) 5-erius metus. Kadangi politiniai kaliniai buvo nuteisiami 10-ies, arba 15-kos, arba 25-rių metų kalėjimo lageriuose, pirmieji nuteistieji į laisvę išeiti pradėjo nuo 1956-ųjų metų. Dar nežinia koks būtų buvęs jų likimas, jei ne dėl nežmoniškų kalinimo sąlygų daugelyje lagerių 1954-1955 metais kilusių sukilimų pasekmės – tuometinis Nikitos Cruščiovo vadovaujamas rėžimas turėjo švelninti kalinimo ir tremties sąlygas ir baimindamasis viso pasaulio pasmerkimo (informacija iš sukilėlių pasekdavo užsienio valstybes) pradėjo politinių kalinių paleidimą į laisvę (tiksliau – į tremtį) tokiu būdu taip pat panaikindamas galimybes kilti naujiems sukilimams. Kadangi atskirų tremties vietų buvusiems politiniams kaliniams nebuvo numatyta, užbaigę įkalinimo laiką asmenys darniausiai turėjo likti šalia tos vietovės, kurioje buvo jų paskutinės įkalinimo vietos. Šalia buvusių lagerių esančiose gyvenvietėse ar miesteliuose apsigyvenę politiniai kaliniai susikūrė šeimas. Čia gimė pirmieji tokių šeimų vaikai šiandien vadinami gimusių tremtyje tremtinių vardu. Šeimų nariai dažniausiai buvo kilę iš skirtingų Lietuvos vietovių. Todėl ilgamečių panevėžiečių, kurie po represijų pabaigos gyveno Panevėžio krašte, šaknys siekia visus Lietuvos regionus ir šiandien jie negali būti priskiriami išimtinai kažkuriai Lietuvos teritorijai.
Todėl, pradedami nuo asmenų, po tremties ir įkalinimo grįžusių į Panevėžio kraštą, apimame visą Lietuvą, nes šio muziejaus tyrinėjimų objektas yra ne tik kovų už Lietuvos laisvę, sovietinio rėžimo laikotarpiai, bet ir postsovietinių buvusių politinių kalinių ir tremtinių organizacijų (formalių ir neformalių) veikla, jų nariai, rėmėjai, gyvavimo pagrindai ir laikotarpiai.
2. Virtualaus visuomeninio rezistencijos ir laisvės kovų muziejaus elektroninis adresas ir kaupiamos ir tyrinėjamos medžiagos struktūra
Virtualaus visuomeninio rezistencijos ir laisvės kovų muziejaus elektroninis adresas yra: http://www.rezistencijosmuziejus.lt/ .
Virtualaus visuomeninio muziejaus struktūra yra tokia:
1. Virtualaus visuomeninio rezistencijos ir laisvės kovų muziejaus idėja ir atsiradimo istorija
2. Virtualaus visuomeninio rezistencijos ir laisvės kovų muziejaus elektroninis adresas ir struktūra
3. Virtualaus visuotinio muziejaus rengėjai, rėmėjai ir autoriai-pateikėjai:
3.1. Muziejaus rengėjai
3.2. Muziejaus rėmėjai
3.3. Autoriai-pateikėjai
3.4. Virtualaus muziejaus ryšys su valstybinėmis ir lokalinėmis istorijos, rezistencijos ir laisvės kovų paveldą tyrinėjančiomis institucijomis.
4. Rezistencinės kovos Lietuvoje (istorija, žemėlapiai, būriai, vadai ir labiausiai žinomi partizanai, ryšininkai)
5. Sovietmečio represijų ir okupacijos aukų istorijos (asmeniniai, šeimų, giminių rinkiniai, sudarinėjami pačių laisvės kovų dalyvių ar jų palikuonių/atstovų)
6. Sovietmečio rezistencinė veikla (organizacijos, spauda, renginiai)
7. Postsovietinės politinių kalinių ir tremtinių organizacijos:
7.1. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrija:
7.1.1. Bendrijos istorija
7.1.2. Asmenybės ir jų šeimų pasipriešinimo sovietmečiu istorijos (asmeniniai rinkiniai)
7.1.3. Veikla
7.2. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga
7.2.1. Sąjungos istorija
7.2.2. Asmenybės ir jų šeimų pasipriešinimo sovietmečiu istorijos (asmeniniai rinkiniai)
7.2.3. Veikla
7.3. Lietuvos vietinė rinktinė
7.4. Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio veikla
7.5. Kitos prieš sovietinę okupaciją kovojusios organizacijos
7.6. Veiklą baigusios postsovietinės politinių kalinių ir tremtinių organizacijos
8. Dabartinių politinių kalinių ir tremtinių organizacijų veikla ir finansavimas:
8.1. Valstybės parama
8.2. Organizacijų ir pavienių asmenų vykyti, vykdomi ir rengiami projektai
8.3. Kitos iniciatyvos ir finansavimo šaltiniai
9. Viešinimas: leidyba, renginiai, buvusių politinių kalinių ir tremtinių parengtos atsiminimų, statistinės ir meninės knygos, kitos informavimo ir viešinimo formos.
10. Nuorodos
Visos virtualaus muziejaus dalys yra susijusios tarpusavyje ir vienoje jų įvedus informaciją, kuri aktuali ir kitoje šio muziejaus dalyje, atitinkamai joje atsiranda aktyvizuotas tekstas (nuoroda), perkeliantis muziejaus skaitytoją į susietą dalį.
3. Virtualaus visuotinio muziejaus rengėjai, rėmėjai ir autoriai-pateikėjai
3.1. Muziejaus rengėjai
Virtualaus muziejaus idėja pirmiausiai kilo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos Panevėžio skyriaus vadovei Daliai Meškauskienei (gimusi tremtyje) ir Panevėžio miesto savivaldybės Tarybos nariui Maurikijui Grėbliūnui (buvusio politinio kalinio, Nusipelniusio Lietuvos gydytojo Rimanto Grėbliūno sūnus), kurie kartu su Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Panevėžio skyriaus pirmininku Algiu Čeponiu (gimęs tremtyje) bei tos pačios sąjungos respublikinės Tarybos nariu Raimondu Pankevičiumi (gimęs tremtyje) 2016-2017 metais nuolat mynė Panevėžio miesto valdžios slenkstį, siekdami atkurti realų Panevėžio krašto rezistencijos ir laisvės kovų muziejų. Nepavykus gauti patalpų, Dalia Meškauskienė parengė Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos projekto „Šimtmečio keliu“ dalį, pagrindžiančią virtualaus muziejaus projektavimo ir dizaino sukūrimo lėšų poreikį, muziejaus idėjos reikalingumą ir atsiradimo istoriją. Projekto dalis iš pradžių vadinta „Virtualaus visuomeninio Panevėžio rezistencijos ir laisvės kovų muziejaus sukūrimas“, įgyvendinat ją „išėjo“ už konkrečios Lietuvos teritorijos ribų ir su Panevėžiu siejama tik tiek, kad virtualiame muziejuje pirmiausiai talpinama informacija apimanti Panevėžyje porepresiniais metais gyvenusių asmenų patriotinę veiklą.
Kadangi projekto daliai skirtų lėšų nepakanka visoms virtualaus muziejaus išlaidoms padengti, teko ieškoti rėmėjų, kurie įgyvendinimo idėją suprastų „iš vidaus“, t.y. juos su idėja sietų betarpiškas, gyvenimą įtakojęs ryšys. Todėl pagrindinis privatus rėmėjas, o kartu ir muziejaus rengėjas yra Maurikijaus Grėbliūno brolis Tomas Grėbliūnas, turintis IT verslą ir galintis betarpiškai realizuoti virtualaus muziejaus idėją ne tik lėšomis, bet ir vertingais pasiūlymais. Jis asmeniškai ne tik įjungė į idėjos realizavimą (geranoriškais pagrindais) visą UAB „Ieškok komunikacijos“ kolektyvą: programuotojus Paulių Greičiūną, Ovidijų Kundratą, projekto koordinatorių-vadovą Raimundą Indriulį, dizainerę Vėjūnę Vambutienę (sukūrė svetainės dizainą) naujųjų technologijų specialistus, bet surado dar vieną realizuojamos idėjos įgyvendintoją – Panevėžio kolegiją. Jos buvęs informacinių sistemų specialybės studentas Ovidijus Kundratas pasirinko virtualaus muziejaus fabulos sukūrimo ir idėjos realizavimo temą „Tremtinių istorinių duomenų surinkimo ir saugojimo platformos kūrimas“. Šis diplominis darbas, kurio pagrindu programuotojai sukūrė virtualaus muziejaus svetainę, pripažintas geriausiu Lietuvos kolegijų studentų šios srities 2018-ųjų metų diplominiu darbu.
3.2. Muziejaus rėmėjai
Pagrindinis (pirminis) virtualaus muziejaus rėmėjas yra Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, nes ji, įgyvendindama, Nevyriausybinių organizacijų ir bendruomeninės veiklos stiprinimo 2017–2019 metų veiksmų plano, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2017 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. A1-99 „Dėl Nevyriausybinių organizacijų ir bendruomeninės veiklos stiprinimo 2017–2019 metų veiksmų plano patvirtinimo“, 1 priedo 2.2 papunkčio priemonę, rengia ir finansuoja Vyresnio amžiaus žmonėms atstovaujančių nevyriausybinių organizacijų veiklos rėmimo 2018 metais projektų atrankos konkursą.
Virtualaus muziejaus įgyvendinimą 2018 metais remia Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrija, įgyvendindama projektą „Šimtmečio keliu“, kurio sudėtinė dalis yra šis muziejus.
Privatus rėmėjas, užtikrinantis techninį virtualaus muziejaus veikimą yra Tomas Grėbliūnas.
Muziejaus įgyvendinimą remia UAB „Ieškok komunikacijos“ ir UAB „Togilas“.
3.3. Autoriai-pateikėjai
3.3.1. Kas gali būti ir kaip tapti virtualaus visuomeninio muziejaus autoriumi-pateikėju.
Virtualaus visuomeninio muziejaus autoriumi-pateikėju gali tapti kiekvienas neribojamo amžiaus asmuo, mokantis ir galintis dirbti su informacinėmis technologijomis, kuris pageidauja viešai pateikti su Lietuvos rezistencijos ir laisvės kovų, sovietmečio okupacijos ir postsovietinio laikotarpiais susijusią asmeninę, šeimos ar/ir giminės istorinę medžiagą. Asmenys iki 16-okos metų turi nurodyti medžiagą rinkusį ir jos patikimumą garantuojantį pilnametį asmenį (šeimos narį, mokytoją, globėją ir kitą informacijos pateikėją).
Medžiagą norintis įkelti asmuo (ar asmenų grupė) pats įkelia skenuotą ar fotografuotą medžiagą, kuri tampa viešai prieinama tik tuomet, kai ją patvirtina virtualaus muziejaus administratorius. Administratorius peržiūri medžiagą (ar nėra gramatinių klaidų ir pagal Konstituciją bei Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymą skelbti netinkamos informacijos) ir paviešina įkeltą informaciją. Toliau informaciją tvarko pats autorius-pateikėjas, pilnai atsakydamas už kalbos kokybę, teisingumą ir prieinamumą.
3.3.2. Virtualaus muziejaus autoriaus-pateikėjo teisės ir pareigos
3.3.2.1. Virtualaus muziejaus autorius-pateikėjas turi teisę rinkti, sisteminti, fotografuoti ar/ir kitaip išsaugoti elektroninėse laikmenose informaciją susijusią su asmenine, šeimos ar/ir giminės dalyvavimo rezistencinėje veikloje bei kovose už Lietuvos laisvę patirtimi ir tinkamai sutvarkius, patalpinti šią informaciją muziejaus puslapyje.
3.3.2.2. Pateikti informaciją būtina taisyklinga lietuvių kalba, be gramatinių klaidų. Informacijoje gali būti naudojami ir kitų kalbų intarpai, tačiau greta turi būti pateiktas kita kalba teikiamos informacijos vertimas į lietuvių kalbą.
3.3.2.3. Niekas (išskyrus technines galimybes) negali riboti ar įtakoti autoriaus-pateikėjo įkeliamos informacijos apimties, struktūros ir turinio.
3.3.2.4. Autorius-pateikėjas pilnai atsako už pateikiamos medžiagos teisingumą, pagrįstumą ir kokybę. Todėl jis privalo netrukdyti įkelti savo informaciją kitiems autoriams-pateikėjams, nešmeižti ir nežeminti muziejaus idėjos ir ją įgyvendinančių organizacijų ir pavienių asmenų.
3.3.2.5. Autoriai-pateikėjai gali pateikti kelias skirtingai interpretuojamas to paties įvykio versijas. Virtualaus muziejaus Administratorius neatsako už teikiamų versijų tikslumą (autentiškumą) ir nesusitarus, abu autoriai-patekėjai gali paskelbti savo versijas, informuodami, kad remiasi savo patikimais šaltiniais.
3.3.2.6. Autorius-pateikėjas gali turėti ir kitų teisių, tačiau jos negali prieštarauti Lietuvos Respublikoje galiojantiems teisės aktams.
3.3.2.7. Virtualiame muziejuje pateikiama medžiaga gali būti naudojama Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, lokalinių kraštotyros muziejų ir pavienių asmenų mokslinėje-tiriamojoje, informacinėje ir kitoje teisėtoje veikloje.
3.3.3. Kas draudžiama virtualiame visuomeniniame rezistencijos ir laisvės kovų muziejuje
Virtualiame visuomeniniame rezistencijos ir laisvės kovų muziejuje skelbiama informacija draudžiama pažeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25-me straipsnyje paskelbtas nuostatas:
„Žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti.
Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas.
Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai.
Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija.
Pilietis turi teisę įstatymo nustatyta tvarka gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie jį“.
Taip pat draudžiama pažeisti Konstitucijos 135-to straipsnio nuostatas:
„Lietuvos Respublika, įgyvendindama užsienio politiką, vadovaujasi visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis, siekia užtikrinti šalies saugumą ir nepriklausomybę, piliečių gerovę ir pagrindines jų teises bei laisves, prisideda prie teise ir teisingumu pagrįstos tarptautinės tvarkos kūrimo.
Lietuvos Respublikoje karo propaganda draudžiama“.
Taip pat draudžiama pažeisti Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio nuostatas:
„19 straipsnis. Neskelbtina informacija
1. Visuomenės informavimo priemonėse draudžiama skelbti informaciją, kurioje:
1) raginama prievarta keisti Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką;
2) skatinama kėsintis į Lietuvos Respublikos suverenitetą, jos teritorijos vientisumą, politinę nepriklausomybę;
3) kurstomas karas ar neapykanta, tyčiojimasis, niekinimas, kurstoma diskriminuoti, smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėtis, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų;
4) platinama, propaguojama ar reklamuojama pornografija, taip pat propaguojamos ir (ar) reklamuojamos seksualinės paslaugos, lytiniai iškrypimai;
5) propaguojami ir (ar) reklamuojami žalingi įpročiai ir narkotinės ar psichotropinės medžiagos.
2. Draudžiama platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą.
3. Draudžiama skleisti informaciją, pažeidžiančią nekaltumo prezumpciją ir kliudančią teisminės valdžios nešališkumui.
4. Spaudos leidinių, garso, audiovizualinių kūrinių, radijo ir televizijos programų, informacinės visuomenės informavimo priemonėse skleidžiamos ir kitos viešosios informacijos, priskirtos erotinio, pornografinio, smurtinio pobūdžio ar kitai ribojamai viešajai informacijai, platinimo tvarką nustato Vyriausybė“.
3.3.4. Virtualaus visuomeninio rezistencijos ir laisvės kovų muziejaus autoriai-pateikėjai
2018 metais „Misija Sibiras“ ekspedicija aplankė Kazachstano lagerius. Taip jau sutapo, kad vienos iš virtualaus visuomeninių muziejaus idėjos pateikėjų Dalios Meškauskienės (mergautinė pavardė Miškinytė) abu tėvai kalėjo ekspedicijos aplankytuose Džezkazgano (dabar Žezkazganas) ir Balchašo lageriuose. Panevėžyje ilgus metus gyveno gana daug (apie 20 asmenų) ir kitų buvusių šių lagerių politinių kalinių, kurie pastoviai bendravo tarpusavyje: rengė šeimynines išvykas, piršliavo nevedusių likimo brolių ir sesių vestuvėse, šventė šeimynines šventes ir padėjo vieni kitiems nelaimės ar mirties atvejais. Miškinių namuose nuo pat grįžimo į Lietuvą, vykdavo buvusių politinių kalinių susitikimai, kurių metu buvo skaitoma poezija, dalinamasi prisiminimais ir svajojama apie laisvą Tėvynę. Todėl dalis buvusių politinių kalinių palikuonių taip pat gerai pažįsta vieni kitus ir nusprendė pirmieji pateikti turimą šeimyninę rašytinę medžiagą ir fotografijas, kuriose įamžintos jų artimųjų kančių Kazachstano lageriuose akimirkos. Savo tėvų elektroninius langelius taip pat „atsidarė“ Gema Umbrasienė (mergautinė pavardė Lukoševičiūtė), Danguolė Čepukienė (mergautinė pavardė Mociškytė).
Savo giminės kančių kelius lageriuose aprašė ir turimas fotografijas pateikė ir visi kiti idėjos realizuotojai: Maurikijus ir Tomas Grėbliūnai bei į Anapilį 2015 metais išėjusios a.a. buvusios Politinių kalinių ir tremtinių bendrijos Panevėžio skyriaus pirmininkės Antaninos Valeikienės ir šviesios atminties Politinių kalinių sąjungos Panevėžio skyriaus pirmininko pavaduotojo Beno Valeikos sūnus Benas Valeika.
Savo turimą ir naują statistinę medžiagą į virtualaus muziejaus talpyklas kelia statistinės knygos „Lietuviai Kolymos Gulago lageriuose“ sudarytojas Vytautas Pupelis.
3.3.5. Vardinis politinių kalinių ir tremtinių, apie kuriuos virtualiame visuomeniniame rezistencijos ir laisvės kovų muziejuje pateikiama informacija, sąrašas
3.3.6. Vardiniai autorių-pateikėjų sąrašas
3.4. Virtualaus muziejaus ryšys su valstybinėmis ir lokalinėmis istorijos, rezistencijos ir laisvės kovų paveldą tyrinėjančiomis institucijomis
Virtualus visuomeninis muziejus yra nepriklausomas elektroninis kolektyvinis atskirų informacijos pateikėjų kūrinys, kurio veiklos reglamentuoti negali jokia valstybinė ar kitokia virtualaus muziejaus sukūrime nedalyvavusi institucija.
Muziejaus veikla nedubliuoja ir nekopijuoja Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro bei lokalinių kraštotyros muziejų vykdomos veiklos ir įgyvendinamų projektų, išskyrus tuos atvejus, kai muziejaus informacijoje minimi tie patys istoriniai įvykiai.
Virtualaus muziejaus Administratorius (kolektyvinė steigėjų ir idėjos įgyvendintojų institucija) noriai priims bet kokią mokslininkų ir kitų profesionalų pagalbą
Muziejus nedraudžia naudotis savo viešai skelbiama informacija nei vienai mokslinius tyrinėjimus vykdančiai institucijai ar mokslininkui, tačiau įspėja, kad neturi galimybių ir įgaliojimų tikrinti jos patikimumą.
Virtualus visuomeninis rezistencijos ir laisvės kovų muziejus yra pačių Lietuvos bendruomenės narių pateikta Lietuvos laisvės istorija.