Mano Tėtis Ipolitas Lukoševičius gimė 1924m. spalio 10 d. Švinčiuliškio km. šalia Krekenavos, Panevėžio raj. 1947 m. gruodį, prieš Kalėdas, buvo suimtas už tai, kad nešė į mišką valgį Lietuvos partizanams, ir išvežtas per Panevėžį į politinių kalinių lagerį Džezgazgane. Tėčiui tada buvo 23 metai, po vestuvių su Mama buvo praėjusios kelios savaitės. Mama tą naktį viešėjo pas seserį kitame kaime už miško, Tėčio giminaičiai atbėgo perspėti ir Mama spėjo pabėgti į Šiaulius, turėdama su savimi tik vieną pagalvę. Šiauliuose gyvenome iki 1980 metų, tada mūsų šeima grįžo į Panevėžį, arčiau Tėvelių giminių. Iš lagerio Tėtis grįžo 1956 m., jau po Stalino mirties panaikinus lagerius. Svėrė 45 kg, viena kurčia atmušta ausimi. Įsidarbino elektriku tuometėje Šiaulių elektros-montavimo įmonėje ir toje sistemoje dirbo iki pensijos. Tėčio pasakojimai apie lagerį buvo reti, šykštūs ir skausmingi. Pasakojo apie kalinių sukilimą, kurio metu jis buvo atsakingas už elektros tiekimą lagerio apšvietimui ir jo nutraukimą kalinių komiteto nurodymu. Apie tankus, traiškiusius žmones. Sakė, jog buvo atsitiktinai ištrauktas iš lavonų krūvos, nes sukrutėjo. Geru žodžiu minėjo ukrainiečių sargybinių žmonas, kurios jį po to atmaitino išmestų kopūstų lapų sriuba. Perskaičiusi A.Seikalio ,,Vidurnakčio apasionatą‘‘, atpažinau joje Tėčio pasakojimų detales – ir kalinių sukilimo numalšinimo baisybes, ir kriminalinių kalinių atvežimą į lagerį, ir kunigą, niekada atsiųstais lašiniais nesidalinusį su kitais lietuviais, supratau ir kodėl visi lietuviai tapdavo elektrikais. Mano Tėtis buvo spėjęs to pramokti Kalnaberžės amatų mokykloje, gal buvo ir daugiau išmanančių, taigi galėjo pamokyti ir kitus, taip išgelbėdami nuo pragaro rūdynuose. Nors, kiek pamenu, tokį darbą kurį laiką teko dirbti ir Tėčiui. Jau septyniolika metų, kai Tėčio nebėra su mumis. Buvo labai geras žmogus, mylėjo gamtą, gyvūnus,gėles padėjo visiems, kam reikėjo pagalbos. Nuolat klausėsi Amerikos balso ir supykęs bardavosi ,,komunistais‘‘. Džiaugiuosi, kad atmintis apie Tėtį, jo patirtas kančias ir šviesią sielą gyvuos šiame virtualiame muziejuje.

Gema Lukoševičiūtė - Umbrasienė