Iš Janinos Vitkauskaitės-Miškinienės prisiminimų

Viešpaties lietus

Ėjo 1954-ieji. Spec. ypatingojo Kengyro lagerio sukilėliai nepasiduodami laikėsi 40 dienų. Paskutinės valandos buvo ypatingai sunkios. Ašarinėmis dujomis nuodyti, badu marinti, susidorojimais gąsdinti kaliniai, atrodo, buvo neįveikiami. Kai nepadėjo visos šios paminėtos priemonės, lagerį kariuomenė puolė lėktuvais ir tankais. Budėję ant barakų stogo kaliniai žuvo lėktuvų atakos metu.

Mano lemtis buvo man palanki, nes nulipusi nuo stogo, ėjau į baraką pailsėti. Tuo metu tankai įsiveržė į patalpų vidų staigiai, nežiūrėdami, kas pateko po jų vikšrais. Mane, ėjusią prie pat pastato sienos, nuo galvos iki kojų aptaškė tanko traiškomos jaunos ukrainietės kraujas. Kaliniai iš pradžių užsidarė barakuose, tačiau greitai buvo apsupti ir priversti pasiduoti. Nespėjusius atsitokėti kalinius, kareiviai suvarė į stovyklos vidurį ir ėmė atrinkinėti, jų manymu, aktyviausius sukilėlius. Iš pradžių vyrus atskyrė nuo moterų ir didžiąją jų dalį išvarė už lagerio ribų. „Sutvarkę“ vyrus, kareiviai ėmėsi moterų. Kadangi buvau visa kruvina, patekau į sušaudyti atrinktų moterų būrį. Iš apie 2 tūkst. Kengyro lageryje kalėjusių ir po sukilimo likusių gyvų kalinių-moterų, tokia lemtis ištiko apie 500 kalinių. Tarp 500 pasmerktųjų, kiek užmatė mano akys, mačiau tik 2 lietuvaites. Viena iš jų buvau aš, Janina (kitataučių vadinama Nina) Vitkauskaitė, kilusi iš Panemunės kaimo Jurbarko rajone, keletą paskutinių metų prieš suėmimą gyvenusi Kaune, kur studijavau dainavimą Konservatorijoje, o, kai enkavedistai mane surado dėl ankstesnės partizaninės veiklos, persikėliau studijuoti į Žemės ūkio akademiją. Kita pasmerktoji buvo jauna netekėjusi mergina Valerija Ševčenkaitė – panevėžietė, ukrainiečio ir lietuvės duktė, kuri prieš suėmimą studijavo universitete. Ji sušaudyti buvo atrinkta todėl, kad mokėjo labai gražiai piešti ir kaligrafiškai rašyti. Sukilimo metu Valerija sukilėlių vadų nurodymu rašė informacinius užrašus įvairiomis kalbomis, piešė plakatus ir dirbo kitus darbus, kuriems reikėjo dailininko sugebėjimų. Ją, kaip ir kitas, taip vadinamame štabe dirbusias merginas, sušaudyti išvarė be jokios atrankos. Manęs, gi, niekas net nepaklausė, kodėl esu kruvina. Ir iš viso nieko neklausinėjo, tik bakstelėjo su šautuvo buože ir liepė eiti. Kitų, kurias atrinko, taip pat nieko neklausinėjo. Kai pritrūko išsikruvinusių, ėmė, paprasčiausiai, kas ketvirtą merginą ir gynė į lagerio vidurį. Visa tai darė kareiviai, nesitardami su lagerio vadovybe ir atrodė, kad jų maitvanagiško siautėjimo niekas neišdrįs sustabdyti...

Pasmerktosios stovėjo tyliai: nesipriešindamos, neaimanuodamos ir nešaukdamos. Tylėjau ir aš. Mes visos iš karto supratom, kad bet koks priešinimasis ir aiškinimasis tik dar labiau sugadins situaciją. Kareiviai galėjo pradėti šaudyti čia pat vietoje ir tada, būtų žuvę daug daugiau žmonių. Taip, žmonių, nes nepaisant visų bandymų mus nuasmeninti, sužlugdyti ir pažeminti, mes vis tiek buvome žmonės, prieš užtaisytus šautuvus atsidūrę tik todėl, kad lageryje neištvėrėme nežmoniškų gyvenimo ir darbo sąlygų, nuolatinio žeminimo, tyčiojimosi ir lėto, Stalino ir jo gaujos sugalvoto į lagerius uždarytų žmonių žudymo metodo, taikyto be išimties visuose sovietiniuose lageriuose, o ypatingai tuose, kurie buvo vadinami spec. ypatingaisiais.

Tačiau ne apie tai tada galvojome, surikiuotos eilėmis ir varomos į už Kengyro lagerio sienų plytinčias dykynes. Nežinau, apie ką tuomet mąstė mano likimo draugės, bet mano mintys suko visai netikėtomis kryptimis. Pagalvojau, kad turiu pasimelsti prieš mirtį, bet negalėjau. Juk negalėjau Viešpaties prašyti duonos kasdieninės, kai jos man greitai visiškai nereikės. Nors, pagalvojau, dabar norėčiau duonos, ne tos rūgščios forminės, kurios kąsneliai nežmoniškai graužia gerklę ir skrandį, bet namuose keptos, Mamutės rankomis apglostytos, klėtyje ant stalo paguldytos ir rankšluosčiu uždengtos – mažą mažutėlytį gabaliuką, ne nenumaldomam alkiui numalšinti, o atsisveikinti...

Dar pagalvojau, kad gal galiu paprašyti atleisti mano kaltes ir nuodėmes, kurias galėjau padaryti, nes to, ką padariau, vis tiek šią minutę neatmenu... Pagalvojus apie nuodėmes, ausyse ėmė skambėti tik vienas sakinys, kurį sakydavau per išpažintį: „Dvasiškas tėveli, daugiau neprisimenu...“. Bet juk tai žodžiai ne iš maldos. Dieve, kokie ten toliau žodžiai... Aš gal dar savais žodžiais Tavęs paprašysiu... Padaryk taip, kad po to, kai jie sužinos, negalėtų ilgai manęs gedėti Tėtukas ir Mamutė... Tegu jie neverkia, tegu galvoja, kad padariau taip, kaip jie mane mokino... Bet juk nemokino nei Tėvas, nei Motina nuo sužvėrėjusių rusų kareivių gintis... Mokino Tėvynę mylėti, mokino gražiai lietuviškai kalbėti, gražias lietuviškas dainas dainuoti...

„Šelmi, bernyti, tu ne mano buvai, tu ne mano buvai...“ – permušė mano maldą prisiminimas apie tai, kaip sustojęs Tėtukas su dviem pametinukais savo broliais ant aukštesnės vietos mūsų kieme dainuoja, kad girdėtų visas kaimas. Jauniausias Tėtuko brolis – mano podžius (krikštatėvis) Mykolas bosina taip, kad stuboje (troboje) užgęsta liktarnos ir ima drebėti langai, o vidurinysis – juodbruvas gražuolis garbanius Stanislovas savo maloniu baritonu sujungia mano Tėtuko tenorą su dėdės Mykolo bosu. Balsų darna tokia graži, kad aplink nuščiūva visi kiti garsai. Visas kaimas klausosi – Vitkauskai dainuoja...dainuoja apie medžius, linus, gėles, Nemunėlį – dainuoja apie meilę...

O mano meilė? Tai – Viktoras. Bet aš jo niekada nemačiau... Ir nebepamatysiu... Kelerius metus jis buvo čia, vyrų dalyje, rašė man laiškus, kuriuos rasdavau kasyklose po akmenėliu, o, kai prižiūrėtojai ėmė kilnoti visus akmenis, žiūrinėti visus plyšelius, gavau per paštą rusiškai parašytą laiškelį iš jo sesers Valentinos, esančios laisvėje, Lietuvoje...

Susipažinau su Viktoru per bendramokslį Valaitį. Viktoras parašė laiškelį, ieškodamas Janinos. Tos Janinos, kurios ieškojo Viktoras, Kengyre nebuvo, bet buvau aš, taip pat Janina. Nei už ką nebūčiau rašiusi, bet man laiškelius siuntinėjęs Valaitis, ėmė įkalbinėti parašyti dėl dingusios Janinos liūdinčiam Viktorui. Taip ir pradėjome susirašinėti. Man patiko jo mintys, jo rašysena... Dieve, kaip gerai, kad parašiau. Kitaip niekada nebūčiau sužinojusi, kas yra meilė... Per sukilimą negalėjau jo pamatyti, nes dar gegužės pradžioje, prieš sukilimą lagerio vadovai, jausdami, kad kažkas vyksta, atskyrė dalį vyrų, o taip pat ir Viktorą, ir išvežė juos visus į Balchašą... Ar jis liūdės dėl manęs? Padaryk, Viešpatie taip, kad jis neliūdėtų. Padaryk taip, kad nesužinotų, padaryk taip, kad niekas nepasakytų...Tegu būsiu tik dar viena iš jo gyvenimo dingusi Janina...

Taip bemąstant, praėjome lagerio vartus ir įžengėme į dulkėtą dykynę už lagerio sienų.

Vasarą Kazachstane labai karšta. Termometro stulpelis pavėsyje pakyla iki 40 laipsnių Celsijaus, o dažnai ir aukščiau. Pažemėm, kai kyla vėjas, ridenasi smėlio ir dulkių kamuoliai. Tokie vėjai netrunka peraugti į viesulus, vadinamus buranais. Buranai sukelia smėlio audras ir ardo žemės paviršių, kuris taip išdžiūsta, jog virsta pilku virš žemės kabančiu dulkių rūku. Dangus, kai nesiaučia buranai, kaip paprastai, būna giedras, be debesėlių, bet ne toks gražus, kaip Lietuvoje, atrodo labai tolimas, mėlynai pilkos spalvos. Lietaus vasarą, niekada nebūna. Todėl gaivus Lietuvos oras menasi lyg primiršta svajonė... Ir dar... paukščiai Lietuvos danguje. Kol neatvežė manęs čia, nesupratau, kaip gali jų trūkti. Kazachstano danguje nemačiau paukščių, net varnų, kurių taip pasiilgau...

Ėjau žiūrėdama į stepės dulkes. Staiga pakėliau akis ir nutirpau – dangus buvo švininis. Debesų nemačiau, bet dangaus spalva buvo nenusakomo pilkumo. Gal nematau tikrosios dangaus spalvos, pagalvojau, nematau, nes einu į... savo mirtį?...

Viešpatie, leisk prisiminti, dangų virš Nemuno, kai keldavausi valtimi į Gelgaudiškį: Gelgaudiškio dvaras priekyje, už nugaros ant kalno Skirsnemunės bažnyčia, Panemunės pilies kuoras ir Raudonės pilies bokštas... O dangus virš jų toks mėlynas, mėlynas ir skaistus...skaistesnis už Mamutės akis... Žmonės sako, kad ir mano tokios pat... tuoj pat bus... buvo...

Tuo metu mus atvarė į šaudyti numatytą vietą. Išrikiavo keliomis eilėmis. Priekyje atsistojo kareiviai su šautuvais. Jų buvo gerokai mažiau, nei mūsų. Papuoliau į antrą eilę. Tai reiškė, kad turėsiu matyti, kaip kareiviai nušauna pirmą eilę ir laukti, kol ateis manoji valanda, minutė, sekundė, akimirka...

Priekinėje eilėje pamačiau garbanotą Valerijos galvelę... Ji mirs pirmiau, pagalvojau. Ir tada į akis pradėjo telktis išdavikės ašaros. Nenorėjau verkti. Negalėjau verkti prieš tuos niekingus kariuomenės vaikiščius, tuos visiškai jaunus budelius, bet verkiau... Kad neverkčiau, pradėjau save raminti: juk neskaudės ilgai. Trenks, kaip perkūnas, ir visiems laikams išnyks skausmas...alkis...nuovargis...

Kažkur už nugaros pasigirdo kelios aimanos, bet ir vėl viskas nuščiuvo. Mintys ėmė skrieti nenusakomu greičiu. Mintyse ėmiau sau kartoti: ne, negaliu aš verkti... Prašau, Viešpatie, paslėpk mano ašaras, prašau paslėpk, prašau paslėpk, prašau paslėpk...

Lietus iš dangaus krito, kaip iš kibiro pilamas vanduo. Jis nenuplovė pakilusių dulkių, o dargi atvirkščiai, pakėlė jas aukštyn ir vėl tėškė ant mūsų, ant kareivių, jų šautuvų, išdžiūvusios Kazachstano žemės. Nesitikėję vandens smūgio, kai kurie kareiviai paleido iš rankų ginklus. Tai pamačiusios priekyje stovėjusios merginos puolė į priekį ir įsikibo į išlaikiusių rankose kareivių šautuvus. Mes puolėme joms iš paskos ir sukibusios atėmėme iš kareivių jų ginklus, kuriuos tuoj pat metėme ant žemės. Iš viršaus kartu su lietumi krentančio purvo sluoksnis ir mūsų kojos ginklus iš karto paslėpė šlapių dulkių marmalynėje.

Lietus, kaip staiga užėjo, taip staiga ir baigėsi. Pro praplyšusį dangaus šviną išlindo drumzlina saulė. Bet ji buvo nepalyginamai skaistesnė, nei mes ir kareiviai, kurių per purvo sluoksnį visiškai negalima buvo atskirti nuo aukomis turėjusių tapti Kengyro lagerio kalinių. Kareiviai bandė išeiti iš susiglaudusių kalinių būrio, bet jiems tai padaryti nepasisekė. Moterys dar tvirčiau suspaudė gretas, susikabino už parankių, nepajudinamai įsikabindamos ir į be ginklų likusius kareivius... Atrodė, kad laikas pradėjo tekėti kitu greičiu... Suakmenėjo stovinčiųjų drabužiai, sulipo blakstienos, po žemių luobu sustingo veidai... Tačiau po visais tais purvo gniužulais ėmė spurdėti viltis – viltis gyventi...

Kariuomenė ir lagerio vadovybė laukė sugrįžtančių kareivių. Kai jie negrįžo po kelių valandų, visi suprato, kad kažkas atsitiko. Kareivių vadai jau anksčiau buvo raportavę savo vyresnybei apie sėkmingai įvykdytą kalinių sukilimo numalšinimo operaciją. Todėl iš kariuomenės valdžios netruko ateiti nurodymas grįžti į pagrindinę dislokacijos vietą. Tačiau grįžti be šaudytojų jie negalėjo. Nei su tankais važiuoti, nei šaudyti į sukibusią purviną masę kariuomenė taip pat negalėjo, nes kartu būtų sunaikinusi ir savus. Todėl ji atsitraukė ir be kareivių, „užstrigusių“ vykdant paskutinę užduotį, išvažiavo ten, iš kur buvo atsibeldusi, pavesdama lagerio vadams toliau tvarkytis vietoje patiems.

Lagerio viršininkai paskambino kažkur į Maskvą, savo vadovams. Tie, tikėdamiesi, kad moterys pasiduos, iš pradžių liepė laukti, bet, kai ir po dviejų dienų niekas negrįžo, įsakė paskelbti, kad pasmerktosioms dovanojama gyvybė, jos nebus baudžiamos ir visos gali sugrįžti į lagerį. Pats lagerio viršininkas nuvažiavo laimingai išsigelbėjusioms moterims pranešti šios žinios.

Lagerio viršininkui paskelbus naujieną, vargais negalais atsikabinusios viena nuo kitos ir nuo žemių statulomis virtusių kareivių, moterys lėtai patraukė į lagerį. Jos stengėsi eiti tokiu pat būriu, kokiu grįždavo iš darbo kasyklose, bet kojos neklausė ir stipresnėms ne kartą teko gaudyti krentančias likimo drauges. Tačiau gaišti niekas nenorėjo. Todėl sutelkė paskutines jėgas ir pasiekė lagerio vartus. Įprastinės patikros nebuvo. Už moterų dalies vartų parėjusiųjų laukė vanduo ir švelnios gelbėtojų rankos.

Po kibiro vandens, kurį pajutau visu savo glembančiu kūnu, mane pagriebė lietuvaitės dvidešimtpenkinės (taip buvo vadinamos 25-iems nelaisvės metams nuteistos kalinės). Greitai nudrėskusios sustirusius drabužius, apšluostė šlapiu medžiagos gabalu, apvilko kažkurios kitos kalinės duotą suknelę ir paguldė ant narų. Neilgai teko gulėti. Tuoj pat buvo pranešta, kad turime rikiuotis patikrai. Lagerio gyvenimas pamažu grįžo į senas vėžes...