Kristina Danutė Anužytė-Sadauskienė

Nuo tų šiurpių, širdį draskančių įvykių, kai į Rytus pajudėjo raudų, aimanų ir išsiskyrimo skausmo kupini gyvuliniai vagonai, paėjo daug metų. Tačiau ir šiandien tebepersekioja praeities išgyvenimai. Tų įvykių užmiršti neįmanoma. Ir nevalia!

Mes privalom palikti vaikams ir vaikų vaikams tikrą, neiškraipytą mūsų tautos istoriją. Anot poeto Marcelijaus Martinaičio, „...vien gyventi yra per maža. Reikia dar kažko, kas nėra tik gyvenimas“. Mes privalome kalbėti ištremtųjų, nukankintųjų vardu. Taip nemigo naktimis gimė knyga „Nuo Nevėžio ir Vadakties iki Minos ir Manos“, išleista 2005 metais. (Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga (LPKTS)( už knygą apdovanojo III laipsnio LPKTS žymeniu ,,Už nuopelnus Lietuvai“.)

Tikiuosi, kad nuoširdžiai papasakota mano gyvenimo istorija padės jauniems žmonėms geriau suprasti, kas gyvenime svarbiausia, mokys labiau jį vertinti ir skatins bent dalelytę savo gyvenimo skirti šiam mažam, gražiam, protėvių brangintam Lietuvos kraštui. Mes turim kalbėti apie tremtį ir praeitį jaunimui – mūsų jau nebelieka...

Ustronė. Tokiu pavadinimu yra ne vienas kaimas ar vietovė ir ne tik Lietuvoje. Mano Ustronė – mano Tėviškė – kelyje tarp Krekenavos ir Naujamiesčio. Tai vienkiemis su gražiu gamtovaizdžiu ir vasarą, ir žiemą. Dviejų galų medinis namas stovi ant medžiais apaugusio stataus šlaito. Apačioje čiurlena Vadakties upelis. Netoliese gandralizdis – su laukiamais, kiekvieną pavasarį parskrendančiais paukščiais. Išliko tik keletas vaismedžių iš to garsaus sodo, kurį kadaise užveisė žinomas knygnešys, mano prosenelis Povilas Vidugiris.

Šalia – unikalus XIX a. pabaigoje statytas svirnas, kurį suprojektavo ir pastatė Povilo Vidugirio broliai Antanas ir Vaclovas. Šis svirnas tarnavo ne tiktai darbštiems Ustronės šeimininkams, ūkininkams, jų užaugintoms gėrybėms laikyti. Svirnas glaudė ir įžymius Lietuvos žmones. Ustronę mėgo lankyti kunigas, daugelio knygų autorius, Juozas Tumas-Vaižgantas, kai kunigavo Vadaktėliuose 1902–1905 metais. Svirną supanti jauki, nuostabi aplinka ir išsilavinę malonūs Ustronės gyventojai buvo ta vieta, kurioje kunigas galėjo ramiai pasinerti į kūrybą.

Kai carinė Rusija uždraudė lietuvišką spaudą, knygnešiai užsienyje ją slapta spausdino ir gabeno į Lietuvą. Knygnešiams reikėjo daug sumanumo knygas pargabenti ir slėpti nuo žandarų. Povilo Vidugirio broliai Antanas ir Vaclovas, statydami svirną, su Povilu sutarė įrengti slėptuvę tarp lubų ir antro aukšto grindų. Iš čia spaudą nelegaliai platino vietiniai knygnešiai (Paulina Vidugirytė, knygnešys iš Garšvių Kazimieras Ūdra, jo sesuo ir kiti).

Nuo 1981 metų Ustronės svirnas yra saugomas Lietuvos kultūros paminklas. 1983 metų rugpjūtį į šią nuošalę užklydusi docentė Irena Kubilienė su bičiulių būreliu tapo liudininkais, kaip ardoma svirno autentika: plėšiamos ąžuolinės grindys, naikinamos buvusios knygnešių slėptuvės, kambarėlis antrame aukšte, kuriame kūrė J. Tumas-Vaižgantas. Tarpininkaujant Povilo Vidugirio anūkui Juozui Vaičiūnui, Vilniaus universiteto profesorei Vandai Zaborskaitei, docentei Aldonai Vaitiekūnienei, rašytojui Juozui Baltušiui, doc. Irenai Kubilienei ir kitiems to laiko šviesuoliams, Ustronės svirnas buvo perduotas Lietuvos TSR Kultūros ministerijai. 1987 metais svirne įkurta pirmoji ekspozicija, skirta Juozui Tumui-Vaižgantui. 1991 m. parengta ekspozicija apie knygnešius. Šiuo metu čia veikia Juozo Tumo-Vaižganto ir knygnešystės muziejus.

Prieš tuos lemtinguosius trėmimus, 1948-aisiais, Ustronėje gyveno trys šeimos: Pranas Vaičiūnas su sūnumi Juozu, dukra Ona Anužiene, anūke Danute Anužyte (tėvą, mokytoją, 1945 metų gegužę ištrėmė į Vorkutos spec. lagerį) ir dukra Jadvyga Akelaitienė su vyru Juozu ir vaikais – Nijole, Audrone, Vida, Jurgiu. Vos tolėliau – Petraičių sodyba, kurioje gyveno motina su trimis paaugliais vaikais (jos vyrą 1945 metais nušovė vokiečiai). Visos šeimos ūkininkavo: dirbo žemę, sėjo javus, grūdus veždavo pas kaimyną į malūną sumalti, kepė nuostabią duoną, gamino putojantį alų. Augino po kelias karvutes, avytes, kiaules, turėjo arklį, visada laikė vištas, kartais žąsis ir kalakutus.

Mano senelis Pranas Vaičiūnas, anksti palaidojęs žmoną, liko su šešiais mažamečiais vaikais. Ona Vaičiūnienė mirė 39-erių, kartu jie teišgyveno 12 metų. Motinai mirus, vyriausiajai dukrai Jadvygai buvo 11 metų, jauniausiajam sūnui Vytautui nebuvo nė metų. Senelis daug dirbo, kad galėtų vaikus leisti į mokyklą. Našlavo, tai teko samdyti tarnaitę ir sezoninius darbininkus.

Mano mama dirbo mokytoja, priklausė Šaulių organizacijai. Laisvu nuo darbo laiku prisidėdavo prie šienavimo darbų, bičių priežiūros. Žiemomis labai daug ir gražiai siuvinėjo.

Dėdė Juozas mokytojavo Panevėžyje. Savaitgaliais grįždavo į Ustronę padėti ūkyje. Rėmė jaunesnių vaikų mokslą. Jauniausias brolis Vytautas baigė Kauno Veterinarijos akademiją, Kazimieras – sodininkystės kursus. Seseriai Marytei irgi buvo pasiruošęs padėti, bet... likimas taip susiklostė, kad ji, sulaukusi vos 18-os metų, mirė. Brolis Vytautas mirė 26-erių, 28-erių brolį Kazimierą partrenkė vokiečių mašina.

Tai buvo darbščių, pavyzdingų ir daug sielvarto patyrusių ūkininkų šeimos, bet pateko į 1948 metų tremiamųjų sąrašus ir juos deportavo į tolimąjį Sibirą darbams. Seneliui Pranui jau buvo 66-eri.

Už ką?

Ustronė. Šiltas, ramus 1948-ųjų gegužės 21-osios vakaras. Su pussesere, geriausia vaikystės drauge Vidute, išeinam pasivaikščioti. Abi nerimaujame dėl neaiškios, įtemptos padėties mūsų namuose. Kalbama, kad žmones išveža kažkur toli toli... Man dar šešerių nėra. Mano tėvai mokytojai. Pusseserė truputį vyresnė, turi dvi seseris ir prieš mėnesį gimusį broliuką. Raminamės – mūsų negali išvežti. Taip gera ir saugu savo namuose! Bet... namo palėpėje suslepiam savo žaislus, o po namo balkonėliu pasodinam po 2 kaštonus...

Jautrios vaikų širdelės... Tas vakaras buvo paskutinis, praleistas kartu su Vidute Tėviškėje...

Kelionė buvo labai sunki, ypač seniems, ligotiems, mažiems, nėščiosioms ir gimdyvėms... Daug kas neatlaikė. Mirtis, krikštynos, vestuvės – viskas buvo šalia... Graudžios, kupinos nenusakomo išsiskyrimo skausmo, Tėvynės ilgesio dainos lydėjo mus kelyje...

Po varginančios kelionės, poros savaičių nakvynės po atviru dangumi, kartais ir pliaupiant lietui, išbadėję ir nusilpę, atvykę į svetimą žemę, tolimąjį Sibirą, pradėjome sirgti. Daugelis susirgo kruvinąja dizenterija ir mirė. Susirgau ir aš. Labai skausmingai viduriavau krauju. Senelis ir mama darbe, o aš viena sėdžiu prie lauko tualeto. Užeina skausmo priepuoliai ir bėgu ten... Tarp priepuolių guliu ant žolės ir prisimenu Tėviškę – Ustronę... Regiu vaizdus kaip per rūką. Matau Vadakties upelį, kur vasarą su pussesere Vidute taip mėgdavom pasipliuškenti, o žiemą kartu su dėde Juozu pasivažinėti rogutėmis. Štai mes bėgame prie starklizdžio (taip vadinom gandralizdį), ten prisirenkam laukinių kriaušių į sijonėlių sterbles ir tokios laimingos, tarškančios, užlipusios į svirno terasą, jas skaniai sušlamščiam. Po to gaudom viena kitą. Ir taip mums gera! Jokių rūpesčių! Vidutės mama ramiai kalakutus lesina, manoji tuoj grįš iš Baibokų, kur mokytojauja. Mes bėgsim jos, paupiu ateinančios, pasitikti. Basa, rankose aukštakulniai bateliai...

Tėviškės miražai, malonūs nuklydimai į laimingą vaikystę Ustronėje kartu su Vidute, tikėjimas sugrįžti namo ir išgelbėjo mane.

Pusseserė Vidutė gyveno pas mus Minoje, nes jos kaime, Chabaidake, buvo tik pradinė mokykla. Mes mokėmės vienoje klasėje, sėdėjome viename suole, mums buvo pasiūtos vienodos suknelės. Abi šviesiomis ilgomis kasomis... Atrodėm kaip sesės. Ir vėliau, grįžusios į Lietuvą, kai susitikdavome, pračiauškėdavom iki paryčių.

Sibire labai jaudino dainos apie Lietuvą. Ypač kai dainuodavo buvę studentai, susibūrę į saviveiklinį chorą. Kartą viename pobūvyje naktį visi išėjo į lauką ir susikabinę ratu užtraukė: „Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka, / Ten mūsų Tėvynė, brangi Lietuva...“ Reikia pabūti ten, toli toli, svetimoj žemėj, po svetimu dangum, taigos apsuptyje, kad pajustum, kokia brangi Tėvynė, kokia miela ir kaip reikalinga žmogui Tėviškė... Kokia svarbi man Ustronė!..

Širdis plyšo iš skausmo, kai vietiniai rusai pilna krūtine užtraukdavo:

Широка странa моя Родная,

Много в ней полей, лесов и рек.

Я другой такой страны не знаю,

Где так вольно дышит человек.

Negatyvus rusų nusiteikimas mūsų Tėvynės atžvilgiu dar labiau brandino patriotinius jausmus. Mes Lietuvos labai ilgėjomės, troškom sugrįžti į gimtuosius namus. Aš svajojau apie savąją Ustronę. Tikėjau, kad ateis laikas ir mes su mama vėl būsim laimingos, sugrįžusios į Tėviškę, į mūsų protėvių žemę, kaip paukščiai sugrįžta į savus lizdus.

Malda irgi teikė dvasinės stiprybės. Visi daug melsdavomės. Kiekvieną vakarą lovoje kalbėdavau poterius ir aš. Kartais mama pagiedodavo ar padainuodavo. Ir sklido tyliu balsu vingiuojama liūdna melodija „Ko liūdi, berželi, ko liūdi, / Ko raudi nuleidęs šakas?“. Skaudi, už širdies griebianti daina, mamos lūpose skambėjusi tarsi rauda. Matyt, jai sunku buvo susitaikyti su tremties realybe.

Nepamirštamos gegužinės pamaldos. Pas kurią nors kaimynę įrengdavom altorėlį, šventą paveikslėlį apkaišydavom berželių šakomis. Net ir dabar bažnyčioje užgiedojus „Marija, Marija, skaisčiausia lelija, / Tu švieti aukštai ant dangaus. / Palengvink vergiją, pagelbėk žmoniją / Išgelbėk nuo priešo baisaus“, kaskart susijaudinu. Kokie prasmingi giesmės žodžiai! Ši malda virpino širdį, žadino viltį iki skausmo ašarų... Tebevirpina iki šiol...

Į Lietuvą važiavau viena, kaip nepilnametė, 13-os metų. Kelyje jaučiau svetimų žmonių dėmesį ir pagalbą. Lietuvoje sugrįžimo džiaugsmą temdė nauji išbandymai. Jie buvo ypač skaudūs, nes dabar skaudino ne svetimi, o savi, neretai patys artimiausi.

Motina į Lietuvą grįžo po 10 mėnesių, kaip rašo byloje, „išimties tvarka“. Išsiskyrimas su vyru, ankstyvos ir netikėtos motinos, sesers ir brolių mirtys, mokytojos tremtinės dalia, sesers išdavystė – visa tai negalėjo nepaveikti jautrios sielos... Grįžusi į Lietuvą, ji net nebandė ieškoti mokytojos darbo. Dirbo sanitare poliklinikoje, vėliau budėtoja Vilniaus dailės akademijos bendrabutyje. Jos gražų, švelnių bruožų veidą išvagojo sielvarto raukšlės. Studentai kartais jos paprašydavo pozuoti. Džiaugsmą ir nusiraminimą ji rasdavo bendraudama su broliu Juozu ir jo ramia, darnia šeima. Čia ji buvo dvynių Vidos ir Raimondos mylima Tetutė. Atsigavo tapusi mylima Močiute.

Sužinojusi, kad iš Sibiro sugrįžę Akelaičiai, kurie iš pradžių buvo apsistoję pas gimines Baibokuose, įsikraustė į savąją Ustronės namo pusę, per Šv. Velykas su dėdinos broliu motociklu lekiu į Tėviškę. Atvažiavome apsitaškę purvu, sušalę. Teta manęs net neatpažino.

Ustronė! Aš vėl Ustronėj! Bėgu prie upelio... Nedidelė nuokalnė... Štai ir Vadaktis! Gandralizdis! Ir visa tai netoli. Ir Vadaktis, ir nuokalnė – ne kalnas. Mat aš jau suaugau ir matmenys kiti... Teta Jadvyga su savo vyru Juozu tokie mieli, tokie artimi, šilti... Nenusakoma ekstazė! Skraidau, ne vaikštau! Kokia laimė! Aš vėl Ustronėj! Pavasaris, paukšteliai čiulba įvairiausiais balsais. Einu keleliu už Vadakties, laukų link... Išgirstu čiulbant vieversėlį! Mielas paukšteli, dabar aš Lietuvoje! Užplūsta džiaugsmo ašaros, rieda per skruostus... aplinkui taip gražu, taip gaivu, taip gera ir linksma! O rojaus kampeli tu mano, su mielais vaikystės prisiminimais! Štai svirnas, kur su Vidute tiek džiaugsmo patyrėm, lakstydamos aplink verandą. Štai svirno rūsys, kur kadaise obuoliais kvepėjo, o ten kitas rūsys, kur beržų sula vaišindavomės... Gaila, nebėra balkonėlio. Sulūžo... O mes su Vidute taip mėgdavom svečiuotis pas dėdę Juozą balkonėlyje...

Mūsų dalis namo vis dar užimta... Paskutiniu metu ten gyveno labai padorus žmogus Romas, geras stalius. Jis suremontavo mūsų namo pusę, net šuniui labai dailią būdą sukalė. Išgirstame apie reabilitaciją ir turto grąžinimą... Greit galėsiu į Ustronę važiuoti namo, o ne į svečius!

Į Vilnių atvažiuoja teta Jadvyga ir su dėde Juozu eina tvarkyti reabilitacijos dokumentų. Dėdė jai padeda, ir ji greitai juos gauna (1988 gruodį). Tvarkomės ir mes su mama. Dokumentus gauname 1989 metų kovo mėnesį. Važiuojame į Panevėžio Vykdomąjį komitetą susigrąžinti savo dalies. Mums paaiškina, kad visą Ustronę atsiėmė Jadvyga Akelaitienė... Kaipgi taip?! Darbuotoja irgi nustebo mus išvydusi. Pasirodo, teta Jadvyga nuslėpė, jog turi dar brolį ir seserį... Mes pritrenktos! Nebežinom, ką ir sakyti, ką ir galvoti... Girdim darbuotojos balsą: „Kreipkitės dabar į seserį ir pasidalinkite, kas kam priklauso, o jeigu kartais geruoju nenorės dalintis, dalinkitės per teismą“. Per teismą?! Per teismą į savus namus?! Negali būti! Buvom tokios sugniuždytos, kad grįžome į „namus“ – į Vilnių. Tik po kiek laiko važiuoju pas tetą aiškintis. Ir ką gi? Teta Jadvyga pareiškia, kad Ustronė tik jos. Išsiskiriame kaip priešai... Negaliu patikėti. Dabar turiu kreiptis į teismą?! Bylinėtis su senu, ligotu žmogum?! Negaliu! Gal ji dar „ateis į protą“, galvoju... Teta atsiduria ligoninėj... Koks teismas?

1991 metais sausio 28 dieną teta Jadvyga Akelaitienė miršta. Dešimčia dienų anksčiau miršta jos duktė Audronė. Dalyvaujame jų laidotuvėse... Labai užjaučiu Vidutę, praradusią iškart motiną ir seserį... Pakviečiu ją atvažiuoti į svečius, į Molėtus. Vidutė su vyru atvažiuoja vasarą. Stengiamės ją prablaškyti, parodyti įdomesnes Molėtų apylinkes. Nuvažiavome prie ežerų, maudėmės, šnekėjom... Kai užsiminiau apie Ustronę, pakvietė atvažiuoti į Panevėžį. Liepos 28 dieną važiuojame į Panevėžį pas vyro gimines, užeiname ir pas Vidutę. Ir štai ką ji man sako: „Šiandien paskutinė diena, kai tu galėjai užginčyti testamentą!“ Jos vyras Vytautas Sribikė ploja rankomis: „Valio! Ustronė tik mūsų!“. „Kokį testamentą?“ – nesuprantu aš. Vidutė aiškina: „Ustronės močiutė, t. y. Jadvyga, parašė testamentą, kuriame nurodyta, kad Ustronė yra jos ir Juliaus Vaupšo (Julius Vaupšas buvo Ustronės svirno-muziejaus administratorius).

– Vidute, kaip močiutė galėjo svetimą, jai nepriklaususią dalį įrašyti į testamentą? Ir kodėl tu nieko nesakei Molėtuose apie testamentą?! – nustebusi klausiu.

– Na, gerai, jau gerai, aš galiu už tavo dalį užmokėti. Imk! – ir kiša man 1000 rublių!

– O siaube! Už mano namus 1000 rublių?! Ar galima Tėviškę parduoti?! – mano pasipiktinimui nėra ribų.

– Tai tada imk mūsų kambariuką ar virtuvę.

– Vidute, kodėl aš turiu imti kažką tavo?! Aš turiu šituose namuose savo dalį.

– Na, jeigu neimi, tai nieko negausi! – atrėžė Ustronės šeimininkės tonu.

Išbėgau netekusi žado. Kitą dieną einu į teismą, paduodu pareiškimą – ieškinį savo daliai atgauti. Namo grįžtu priblokšta, susinervinusi, pasipiktinusi, nustebinta, nusivylusi, užgauta, apgauta... O svarbiausia – praradusi savo gimtuosius namus, geriausią pusseserę, mylimiausią Ustronės vaikystės ir Sibiro draugę... Jos mama, teta Jadvyga, padarė klaidą, bet niekaip negalėjau patikėti, kad Vidutė nenorėjo suprasti tos klaidos.

Ir štai atvažiuoju į teismą. Teisiuos su Vidute... Širdis plyšta iš fizinio ir dvasinio skausmo... Pamatau Vidutę... tokią tamsią, kad išsigąstu... Ji su advokatu, su Juliumi. Aš viena. Ar reikia advokato, jei nori grįžti į savo namus? Į Tėviškę, į Ustronę?! Maniau, kad nereikia. Deja, teismą dėl to ir atidėjo. Liepė nusisamdyti advokatą, tik tada tęs bylą. Teisme buvo pasiūlyta pasidalinti geruoju. Vidutė atsakė: „Ne! Reikėjo anksčiau geruoju, dabar jau ne“. Einu pas advokatus. Man pasako: „Vida Sribikienė pasisamdžiusi geriausią Panevėžio advokatą. Mes būsime prieš jį bejėgiai, nors jūs ir teisi. Be to, įsigaliojo senaties terminas. Atsivežkite advokatą iš Vilniaus“. Vežtis advokatą iš Vilniaus?! Kiek visa tai kainuos ir kiek reikės sveikatos tąsytis teismuose. „Ne! Jeigu Dievas yra, jis viską ir surikiuos,“ – nusprendžiu aš ir atsiimu savo pareiškimą tikėdamasi, kad Vidutė pagaliau sugebės suprasti, įvertinti mano jausmus ir mano teisę į savo namus.

Gyvenimas plaukė sena vaga. Tvarkydamos žemės ir miško dokumentus, susitikdavome. Pradžioj Vidutė vengė pažvelgti man į akis... Vėliau abi apsipratome... Aš rašiau naktimis jai laiškus... rašiau ir rašiau... bet nė vieno neišsiunčiau. Iš pradžių jie buvo pikti, berašant skausmas dėl Tėviškės netekties, o svarbiausia, kad nukentėjau nuo artimiausio mano sielai žmogaus, pamažu atlėgo, pyktis išblėso...

Nors ir atleidau, bet vis tiek buvo labai nesmagu... Vidutė kvietė mane į Ustronę, kvietė visą giminę... Ji surengė ne vieną malonų ir įspūdingą giminės susitikimą. Visi linksminosi, o man būdavo liūdna tik svečiuotis savo namuose...

Kryžiaus kelius praėjau, kol pavyko įsiregistruoti ir apsigyventi Vilniuje. Iš vargano, be patogumų buto sename mediniame namuke, kur gyvenau, dėdės šeimai išsikrausčius į nuosavą namą, buvo liepta ir man išsikraustyti. Sakė: „Iš kur atvykai – ten ir važiuok“. Po teismus tampė 6-erius metus...

Mokytis trukdė. Elektrografijos mokslinio tyrimo (EMT) institute dirbo dėdinos pažįstamas. Sutarė, kad galėčiau ateiti. Nuėjau – priima! Kai atėjau į darbą, nebepriima... Įsidarbinau Vilniaus šlifavimo staklių gamykloje tekintoja. Po metų vėl einu į EMT institutą – priėmė laborantės pareigoms. Matyt, jau patikrino...

Gavusi daug pagyrimų ir paaukštinta iki vyr. inžinierės pareigų, išdirbau 13 metų, kol susirgau alergine bronchine astma, nes dirbau chemijos laboratorijoje su labai kenksmingomis kancerogeninėmis medžiagomis. EMT institutas buvo pavaldus Maskvai. Profesine liga susirgau, vykdydama jos užsakymus. Keletą metų vadovavau cechui, kur vykdėm karinius užsakymus ir dirbome trimis pamainomis dideliame triukšme be apsauginių priemonių ir oro traukos. Kai kartą pakviečiau į darbo vietą buvusį EMT instituto direktorių J. Žilevičių, atsakė: „Karo metu dar ne tokiomis sąlygomis dirbome.“ Iš nosies tekėdavo kraujas, plaukai nusidažydavo įvairiomis spalvomis, pilvas urgzdavo, kosėjom, prisikvėpavę įvairiausių tirpiklių ir cheminių medžiagų. EMT institute dirbantys žmonės ir net aplink institutą gyvenantys susirgdavo vėžiu. Susirgo ir pats instituto direktorius J. Žilevičius.

Vėliau perėjau dirbti į mažiau kenksmingą darbą, nes su chemija dirbti nebegalėjau. Praradusi sveikatą, pasiaukojamai dirbusi EMT institute, gyvendama nuolatinėje baimėje ir pavojuje dėl savo vaikų gyvybės, dėl apsvaigusio alkoholiu, smurtaujančio vyro, pasiekiau ribą – taip gyventi nebegaliu... Labai stengiausi vyrą ištraukti iš pražūtingo alkoholizmo liūno, bet kaskart tik labiau nusivildavau...

Geros draugės padedama, įsidarbinau buvusioje Vilniaus 1-ojoje pagalbinėje internatinėje mokykloje bibliotekininke. Patekau į gerą pedagogų bendruomenę. Darbas – mielas širdžiai. Palengva atsistojau ant kojų. Išdirbau virš 30-ties metų. Į pensiją išleido su vyriausybine padėka ir apdovanojimu.

Džiaugiuosi užauginusi dorus ir darbščius vaikus. Dukra Laimutė, baigusi Tartu universitetą, dirbo nefrologe Santaros universitetinėje ligoninėje. Šiuo metu dirba nefrologe Švedijoje. Sūnus Antanas Kaune baigė buitinės technikos inžineriją, dirba sunkų statybininko darbą. Auga penki šaunūs anūkai: Tadas, Tomas, Gintarė, Emilija, Lukas.

Vaikams pasakodavau apie tolimąjį Sibirą, gražią jo gamtą ir malonius žmones. Norėjau, kad sūnus ar dukra kada nors nuvyktų į tuos kraštus, kur svetima žemelė priglaudė senelio Prano Vaičiūno kaulelius. Noras išsipildė. 1990-ųjų metų liepą vykome su dukra studente Laimute parsivežti senelio palaikų... Deja, senieji kapai jau buvo išnykę, o juose palaidoti vietiniai. Radome gyvenančias tik dvi lietuvių šeimas – Jakubauskaitės ir Češiūno. Šiuo metu ir jie jau ilsisi kapuose.

Simbolinį ąžuolinį paminklą (ąžuolą parsivežėm iš Ustronės miško) seneliui pastatėm Rokantiškių kapinėse, Vilniuje. Šalia – mamos, jo dukros Onos, kapas.

Gyvenimas įsuko į svarbius istorinius Lietuvos įvykius. Kartu su Atgimimu atgimiau ir aš. Atgimimo mitingai teikė tiek vilčių...

Baltijos kelias... Su mama stovim prie Katedros. Visi tokie vieningi. Džiaugsmo ašaros užplūsta stebint per televiziją Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo pasirašymo aktą!

1991-ųjų sausio 12-oji. Pro langą pamatau, kaip iš Šiaurės miestelio išriaumoja gausybė sovietinių tankų ir patraukia link miesto centro. Netrukus per televiziją praneša: „Jie jau pas mus...“ ir televizorius užgęsta. Išsigandusi su daugybe žmonių važiuoju prie Seimo. Čia didžiulė minia! Atvažiuoja dar keletas tankų. Jokios baimės! Atsisuku į žmones – jų akyse ryžtas ir pasiaukojimas! Visus apima toks vienybės jausmas, kad pajuntame – niekas nesitrauks, kad ir kas bebūtų! Plika krūtine stosim susigrumti su geležinėm pabaisom. Tankai suriaumojo praūždami pro šalį... Prie televizijos bokšto jie vis dėlto išdrįso...

1991-ųjų liepos 29 diena. Rusija pripažįsta Lietuvos nepriklausomybę ir 1993 metais rugpjūčio 31 dieną išveda kariuomenę.

Popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymas Lietuvoje. Pasitinkame Gedimino prospekte, Vilniuje, gauname Palaiminimą. Kupini gerų dvasinių emocijų galutinai numalšiname asmeninį skausmą.

„Su Lietuva širdy!” – tokiu šūkiu buvę tremtiniai ir politiniai kaliniai renkasi į Ariogalą. Nemažai jaunimo – skautai, savanoriai, tėvai su vaikais ar seneliais. Šv. mišios, įdomus koncertas, pasibendravimas.

Pirmas Krasnojarsko krašto Partizansko rajono tremtinių susitikimas įvyko 1973 metais, gegužę, Karsakiškio rajone, Bigailių pionierių stovykloje, praėjus 25 metams nuo tremties. Jį suorganizavo tremtinys iš Dizos Steponas Pelaitis. Pora susitikimų vyko Baisogaloje, kuriuos organizavo tremtinė a. a. Marytė Klikavičiūtė.

1996 metų birželį mano Tėviškėje Ustronėje vyko giminės ir tremtinių susitikimas, kurį suorganizavo pusseserė, dabar jau a. a. Vida Akelaitytė.

Nuo 1996 metų tremtinių susitikimai kasmet vyko Berčiūnuose. Jų iniciatorius – dabar jau a. a. Vladas Ramoška. Nuo 2001 metų šias pareigas perėmė buvusi Linkaičių mokyklos direktorė, istorijos mokytoja Dalia Vaškevičienė.

Buvau surengusi Minos tremtinių susitikimą Vilniuje, pas Zosę Batarlaitę (1997 m., 1998 m. ir 2002 m., tais metais ji jau buvo mirusi), o 2008-ais metais Klepočiuose pas tremtinę Eleną Matkaitytę.

Tremtinių susitikimai vyko ir Minoje. 1982 metais tremtiniai Albina Palionytė, Genutė Apšegaitė, Austra Jarašūnaitė, Petras Misevičius vyko į 1957 metų laidos moksleivių susitikimą (praėjus 25 metams po baigimo). Ši laida dar buvo susitikusi Kaliningrade ir prie Baikalo.

Šie susitikimai duoda daug dvasinio peno ir sielai atgaivos. Berčiūnuose susitikimai prasideda Lietuvos Kankinių bažnyčioje. Šv. mišias dažniausiai aukoja kunigas Algirdas Dauknys, kurio tėvai – Kojos tremtiniai. Pagerbiami išėjusieji, sugiedamas Lietuvos himnas.

Likimo išsaugoti, nepraradę tikėjimo ir vilties, nepavergti ir nepalūžę, bendro sielos skausmo suburti, mes grįžom į gyvenimą. Ir kaskart sugrįžtame į jaunystę Berčiūnų susitikimuose! Į Berčiūnus renkamės kaip sesės, broliai... Berčiūnai mums tapo kaip simbolis, kur galima skausmą numalšinti meile. Tai Palaimintoji Dieviškoji Meilė, kurią pažįsta tik tremtiniai, netekę savo šalies, išsiilgę Tėvynės, daugelis praradę ir gimtuosius namus. Tremtiniškos meilės suvienyti, vienas kitą suprantam be žodžių, žinom, kas Sibire buvo patirta... Ir to užmiršti negalima ir nevalia – kad istorija nepasikartotų! Mes laimingi išgyvenę, sugrįžę Tėvynėn, laimingi sutikę vienas kitą – visada norintys susitikti. Mes, išeinančiųjų karta, savo išgyvenimus, prisiminimus, įvairiais būdais užfiksuotus, paliekam ateinančioms kartoms, linkėdami mylėti Lietuvą ir gyventi taip, kad jos daugiau niekada neprarastume.

Kad turime patriotinio gražaus jaunimo, įsitikinau kelionėje į Briuselį, kur vykome Europos Parlamento narių Rasos Juknevičienės ir Andriaus Kubiliaus kvietimu dalyvauti Gedulo ir Vilties minėjime. Šiemet, birželio 14 dieną, į Europos Parlamento salę susirinkome mes, tremtiniai, ir jaunimo grupė – dauguma iš Jaunųjų konservatorių lygos, Lietuvos Mokslų Akademijos choro ir Panevėžio tremtinių choro ,,Likimai‘‘. Buvome supažindinti su esama politine padėtimi. Esu skaičiusi Rasos Juknevičienės mamos tremtinės Dainoros Urbonienės knygą „Sibiras vaiko akimis“, tai padovanojau savo knygą, kurioje surašytos tos pačios mintys.

Ištremtųjų pavardės prie Europos Parlamento pirmą kartą istorijoje buvo skaitomos 2021 metais birželio 15 dieną, minint Baltijos valstybių gyventojų trėmimo 80-ąsias metines minėjime ,,Atminkime jų vardus‘‘. Šiemet, birželio 14 dieną, daugelis iš mūsų atvykusiųjų skaitė ištremtųjų pavardes, LPKTB pirmininkas Pranas Ulozas perskaitė labai prasmingą išsamų pranešimą, o aš daviau interviu LRT reporteriui Briuselyje Mindaugui Laukagaliui, chorai padainavo tremtinių dainas.

Mes visi keliavusieji buvome sužavėti jaunuoliu jurbarkiečiu Roku Damuliu, jo gražiu balsu, sudainuotomis dainomis apie partizanus ir sukilėlius. Laimėjusi literatūrinį konkursą, kartu važiavo Kretingos rajono Salantų gimnazijos 1G klasės mokinė Ernesta Brazdeikytė, parašiusi straipsnį ,,Partizanų trobos istorija‘‘ (jos lietuvių kalbos mokytoja ekspertė Adelė Žeimytė).

2015 metais mano anūkas, Vilniaus Mykolo Biržiškos gimnazijos 3C klasės mokinys Tomas kartu su bendraklasiais Simu ir Martynu parašė tiriamąjį projektinį darbą ,,Lietuvai lemtingi įvykiai šeimų atsiminimuose“ (darbo vadovė – Vilma Cironkienė, istorijos mokytoja metodininkė). Septintokė anūkė Emilija ne kartą prašė manęs papasakoti apie tremtį ir giminės medį. Kalbėjau su anūke Gintare, devintą klasę baigusią Švedijoje (Švedijoje 9 metai mokykloje, 3 – gimnazijoje). Nenusivyliau! Nuo Lietuvos politikos neatsilikusi, meilės Lietuvai nepraradusi! Tad esu laiminga mama ir močiutė! Tikiu mūsų jaunimu, nesvarbu, kaip toli juos veda gyvenimo kelias.

Baigsiu kardinolo Sigito Tamkevičiaus žodžiais: „Anų dienų neįmanoma užmiršti ne tik buvusiems tremtiniams, bet ir mums, gyvenantiems šiandien ir sugrįžusiems į Europos namus. Ir mums reikia vartyti ir skaityti prisiminimus tų, kurie mylėjo ir kentėjo, gyvendami toli nuo Tėvynės, toli nuo juos mylinčių žmonių. Kodėl mes dabar, kai turime laisvą ir nepriklausomą Lietuvą, kai turime garantijas, kad jos žeme jau nevaikščios okupantų kojos, kad geriausi jos vaikai nebus tremiami į Sibirą, kodėl dabar ne visiems virpa širdys, kai keliame trispalvę ir girdime: „Lietuva, Tėvyne mūsų, tu didvyrių žeme...“. O juk buvo laikai, kai meilę Tėvynei turėjome giliai slėpti savo širdyje...“