Prieš 70 metų prasidėjo Kengyro lagerio kalinių sukilimas, trukęs 42 dienas. 1954 m. gegužės 16 d. Ypatingojo lagerio Nr. 4 (Steplago) 3-iajame lagerio poskyryje kalėję politiniai kaliniai sukilo ir perėmė lagerio kontrolę. Iki 1954 m. birželio 26 d. vykusi kalinių pasipriešinimo akcija gavo Kengyro sukilimo pavadinimą.

Kazachijos SSR Džezkazgano srities Kengyro gyvenvietėje įkurtame lageryje kalėjo 5584 kaliniai, beveik 43 procentai kalinių buvo moterys. Didžioji dalis lagerio kalinių (beveik 72 procentai) buvo politiniai kaliniai iš Ukrainos ir Baltijos šalių. Lageryje kalėjo ir apie 700 lietuvių. Kaliniai dirbo vario perdirbimo gamyklų statybose.

Gyvenimo sąlygos lageryje buvo siaubingos, kaliniai buvo nuolat žeminami, prieš juos nuolat buvo smurtaujama. Neapsikentę tokių sąlygų kaliniai sukilo, išgriovė lagerio zonas skyrusias tvoras, užėmė maisto ir daiktų sandėlius, išvarė prižiūrėtojus, statė barikadas, iš grotų ir kitų metalinių daiktų gaminosi ginklus. Sukilimui vadovavo iš kalinių atstovų sudaryta taryba, kurios pirmininku buvo išrinktas rusas, pulkininkas Kapitonas Kuznecovas (1913–1991). Į tarybos sudėtį įėjo ir lietuvis Juozas Kondratas (1913–1966), kuris buvo atsakingas už pareiškimų dėl lagerio administracijos piktnaudžiavimo faktų rinkimą. Taryba sukūrė už drausmę lageryje atsakingas grupes, apsaugos būrius, įvedė griežtą tvarką ir budėjimus. Tarybai pavesta atstovauti kalinius derybose su vyriausybine komisija, sudaryta iš SSRS vidaus reikalų ministerijos (MVD) ir SSRS prokuratūros atstovų.

Šiuo metu Lietuvoje daugiausiai medžiagos Kengyro sukilimo klausimu yra sukaupęs profesorius Algis Vyšniūnas.