Pasvalio r., Pušaloto šen., Papiškių k., ūkininkų Barisų šeimoje augo aštuoni vaikai - keturios dukterys ir keturi sūnūs. Trečioji šeimoje - Kotryna. Už pagalbą partizanams tėvai ir dvi dukterys Adelė ir Kotryna buvo ištremti į Buriatijos Mongoliją, Barimą, kur apie 130 šeimų apgyvendino japonų tremtinių barakuose. 1948 m. kiti Lietuvoje likę vaikai: Albina, Antanas, Vytautas Jurgis, Petras, besimokantys arba bedirbantys, buvo pašalinti iš aukštųjų mokyklų ir iš darbų. Brolis Justinas jau buvo miręs. Kotryna 10 m. sunkiai dirbo: rovė kelmus keliui iš Barimo į Verchnije Taičiu kaimą, kuriuo vėliau atvežti rąstai plukdyti Ūdos upe. Kasdien tekdavo eiti 5 km ir grįžti namo, tad darbams paspartinti vietos valdžia pusiaukelėje pastatė baraką darbininkams ir tik savaitgaliais juos parveždavo į šeimas. Dar teko krauti pabėgius Onochojaus geležinkelio stotyje, genėti ir deginti šakas. Tremtyje susituokė su to paties likimo Feliksu Svambariu iš Šiaulių r., susilaukė dukters Janinos. 1958 m. šeima sugrįžo į Šiaulius. Kotryna, kiek paauginusi dukterį, įsidarbino buvusiame Šiaulių buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate. Buvo ir siuvėja, ir mezgėja, ir kepėja, ir kompanijos siela, mėgusi dainą ir nuolat lankiusi visus gimines bei tremties bičiulius. Gimusi vasario 16 d. per visas gimtadienio šventes sulaukdavo nekviestų svečių - sovietinės milicijos atstovų, mat juos trikdė lietuviška daina, sklidusi kaip nepavergtųjų galia ir vilties pranašas.