Nuo 1948 m. Julija buvo kalinama Komijoje, vėliau Vorkutos lageryje, dirbo plytų fabrike. Kalėjime - kaltinimai, žiaurūs tardymai, teismas, lageryje - sunkus ir alinantis darbas, nepakeliamos gyvenimo sąlygos, prastas maistas alino jaunos merginos sveikatą, tačiau didžiulis noras išgyventi, pamatyti tėvynę, viltis sugrįžti suteikdavo jėgų. 1956 m. Julija buvo išleista iš lagerio, tačiau iki namų dar buvo likę ketveri metai tremties. Tik vienas Dievas žino, kaip atlaikė, iškentėjo, nepalūžo, neprarado tikėjimo ir vilties tokia jauna ir trapi mergina. 1960 m. Julija grįžo į Lietuvą, sukūrė šeimą, susilaukė sūnaus. Sulaukė anūkų. Bet likimas neleido ilgai džiaugtis laime. Anksti iš gyvenimo pasitraukė Julijos vyras, o vienintelį sūnų pasiglemžė staigi mirtis. Net ir po baisiausių išbandymų J. Petrauskienė išliko be galo mylinti Tėvynę, aktyvi kovotoja už Lietuvos laisvę. Dar Sąjūdžio metais įsijungusi į buvusių politinių kalinių ir tremtinių chorą „Likimai“, jame dainavo apie 25 metus. Nuoširdi ir užjaučianti, mylinti ir gerbianti savo likimo brolius ir seseris, tokią mes prisiminsime mieląją Juliją.