Gimė Klaipėdos r., Pikteikių k., ūkininkų Elenos ir Kazimiero Kuprelių šeimoje. Tėvai su 6 vaikais (ma-žiausiajam buvo septyni mėn.) ištremti į Bolturino gyv., Krasnojarsko kr., Kėžmos r. Šešiametė Danutė buvo siunčiama prižiūrėti vaikus rusų šeimoje, nors nemokėjo kalbos. 1950 m. pradėjo lankyti mokyklą, o vasaromis prižiūrėdavo vaikus už maistą. 1952 m. darbe žuvo tėvelis. Vaikai, negalėjo net laidotuvėse dalyvauti, nes neturėjo šilčiau apsirengti - kapinės už 5 km. Tai buvo pats baisiausias laikas. Vyriausiam broliui buvo 13 m., mažiausiam - 4 m. Trylikametis brolis pradėjo dirbti - arkliu vežiojo vandenį. Po Stalino mirties leido atvažiuoti močiutei, kuri buvo ištremta į kitą rajoną. Tada močiutė padėjo tvarkytis, mama išėjo į darbą. Danutė nuo 14 m. vasarą dirbo tai plytinėje, tai gelbėtoja prie upės Angaros, tai miške, žiemą - taigoj medžius štampavo. Prižiūrėjo mažesnius broliukus. 1957 m. šeima gavo leidimą grįžti į Lietuvą. 1958 m. Danutė baigė 8 klases, ir vasarą grįžo į Tėvynę. Pradėjo dirbti kolūkio raštinėje. Sukūrė šeimą su Povilu Gedmintu. Apsigyveno Gargžduose, dirbo Gargždų vartotojų kooperatyve pardavėja. Šeimoje gimė ir užaugo Daivutė ir Giedrius.
Danutė Gedmintienė buvo LPKTS Klaipėdos r. filialo narė. Kartu su vyru aktyviai dalyvavo veikloje, prisidėjo j)rie istorinės atminties išsaugojimo darbų. Buvo artimųjų gerbiama. Žavėjo jos paprastumas, nuoširdumas.