1927-01-16 / 2006-07-23

Janina Vitkauskaitė-Miškinienė į įkalinimo vietą Kengyro lageryje (šalia Džezkazgano miesto Kazachstane) išsiųsta po suėmimo 1949 metais kovo 11 d. Kaune.

Į Lietuvą po nelaisvės lageryje grįžo 1957 metų liepos mėnesį. Ją nelegaliai kartu su dukra Dalia pas savo tėvą į Panevėžį parvežė Janinos vyras Viktoras Miškinis. Čia ji kartu su dukrele, bet be vyro, kuris grįžo į Džezkazganą toliau vargti tremtyje, gyveno iki 1959 metų gruodžio pabaigos. Janinos vyro 5 metų tremtis (po 10 metų lagerių) buvo sutrumpinta pusmečiu ir jam grįžus, šeima įsitvirtino Panevėžyje. Bet Janinos mieste nepriregistravo dar beveik 5 metus – iki 1964 metų.

Miškinių šeimos namai Pušaloto (Nr.87), o vėliau – Aukštaičių (Nr. 3-7) gatvėje tapo ta vieta, kurioje dažnai susirinkdavo buvę Kengyro lagerio kaliniai. Jie kalbėjosi apie politiką, dalinosi draudžiamomis knygomis, skaitė laisvą, pačių sukurtą poeziją, šventė asmenines šventes, rengė bendražygių laidotuves. Į šventes ir laidotuves suvažiuodavo buvę Kengyro lagerio kaliniai su šeimų nariais iš visos Lietuvos. Laidotuvėse fotografuodavosi atminčiai, tokiu būdu palikdami žinią ir mums, kad čia pateikta informacija yra teisinga. Tačiau būtent fotografijos tapo bendravimo, kuris buvo draudžiamas, įrodymu KBG sekliams.

Pridėtoje fotografijoje Kengyro lagerio politiniai kaliniai iš visos Lietuvos Marcijono Mociškio laidotuvėse Panevėžyje. Miškinius ir Mociškius siejo ne tik draugystės ryšiai. Jie buvo abiejų šeimų jauniausių atžalų krikštatėviais ir dažnai bendravo tarpusavyje artimiau, nei tikri broliai ir seserys. Janina Vitkauskaitė-Miškinienė – pirmoje eilėje pirma iš dešinės.